L. Rimgailė: esu priklausoma nuo saldumynų. Ir savęs nekaltinu

„Galbūt pyragėlis ir nepadarys mūsų laimingų, tačiau tikrai pakels nuotaiką, nuskaidrins dieną ir taip bent kažkiek sustiprins laimės pojūtį“, – šypsosi vilnietė Liucina Rimgailė. Ji žino, ką sako: moteris savo pomėgį ir silpnybę saldumynams pavertė verslu – kuria nuostabių skonių desertus, yra receptų knygos autorė, tinklaraštininkė.

– Retas žmogus išdrįsta viešai išpažinti savo priklausomybes, o jūs drąsiai sakote: „Esu priklausoma nuo saldumynų…“

– Nes tai tiesa. Esu priklausoma nuo saldumynų plačiąja šių žodžių prasme – tiek nuo saldžių desertų, tiek nuo saldumo, kurį teikia gyvenimas. Tai šeima, vyras ir mūsų santykiai, namai ir net mintis, kad vakare aš į juos sugrįšiu. Kasdienybei ypatingo išskirtinumo suteikia materialūs dalykai: graži aplinka, drabužiai, aksesuarai, kelionės. Gyvenimą pagardina bendravimas, naujos pažintys, saviraiška, kūryba, vidinis tobulėjimas… Saldu nuo minties, kad mano kuriami desertai kažkam pakelia nuotaiką ir nuskaidrina dieną. Nuo visų šių dalykų gyvenimas tampa tik dar labiau saldesnis.

– Studijavote komunikacijas ir informaciją, esate ryšių su visuomene magistrė, dirbote rinkodaros srityje, su vyru šokėju, televizijos laidų ir renginių vedėju, dainininku Tadu Rimgaila įkūrėte renginių organizavimo įmonę. Kas pastūmėjo į saldų verslą? 

– Viskas įvyko be jokios išankstinės strategijos ar plano – natūraliai. Renginių organizavimas – įkvepiantis, įdomus darbas, tačiau jame labai daug įtampos, todėl, norėdama atsipalaiduoti, pailsėti, pradėjau kepti keksiukus, pyragėlius. Saldumynai mane traukė nuo mažens. Vaikystėje pusryčiams visada buvo kažkas saldaus – košė, blyneliai, pyragėlis. Močiutė mane dažnai vesdavosi į Didžiojoje gatvėje buvusią kavinaitę: šviežios bandelės, verdama kava su sutirštintu pienu, kakava, karštas pienas. Labai patiko. Ir šiandien mielai ten eičiau, tik, deja, kavinės nebėra. Vėliau su sese pačios sugalvojome tradiciją rytais gerti kavą su kokiu gardžiu desertu.

Iš pradžių saldumynus kepdavau sau, artimiesiems, paskui – draugams. Labai stengiausi, kad jie būtų ne tik skanūs, bet ir gražūs. Kaipgi tokių nenufotografuoti?.. Tadas paskatino saldumynų nuotraukas kelti į feisbuką. Nustebau pamačiusi, kaip akimirksniu išaugo mano paskyros bendruomenė – žmonėms įdomu. Postūmiu keisti požiūrį į tai, ką darau, tapo dalyvavimas televizijos projekte „Skonis“. Sulaukiau didelio palaikymo ir supratau, kad saldumynai – ne šiaip sau žaidimas ar pomėgis. Nemėgstu dirbti puse kojos – jei ką darau, tai viską iš pagrindų. Pirma atsirado kepyklėlė, vėliau – desertinė, o pernai parašiau knygą „Saldžios dienos su Liu. Įkvėpimai, darantys mus laimingus“, į kurią sudėjau ne tik savo geriausių saldumynų, bet ir gardžių kasdienių patiekalų receptus, vedu kulinarinį tinklaraštį.

– Susidomėję sveika gyvensena, produktų derinimu, žaliavalgyste žmonės kruopščiai renkasi maisto produktus, ypač vengia tų kuriuose yra daug cukraus, riebalų. Juk cukrus – baltoji mirtis, riebalai – cholesterolis…

– Esu tradicinės mitybos šalininkė, tad manau, kad labiausia žmogui kenkia valgymas be saiko. Makaronai, cepelinai, mėsa – nesvarbu, kas, jei valgysite be saiko, kenks sveikatai. Palyginti su persivalgymo žala organizmui mažas kąsnelis saldaus, su pasimėgavimu suvalgyto deserto yra niekas. Druską, cukrų reikia riboti, tačiau šie produktai nekenkia taip, kaip tvirtinama.  Galiausiai yra daug natūralių cukraus pakaitalų, skonius ir spalvas galima išgauti iš natūralių ingredientų.

– Iš kur semiatės idėjų, įkvėpimo?

– Įkvėpimas ateina tada, kai turiu galimybę atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti. Ramiai sėdžiu ant sofos ir atrodo, kad ateina mintis. Tada viską apgalvoju, užsirašau, o kitą dieną bandau padaryti. Labai džiaugiuosi, kai vaizduotėje gimę skonių deriniai atgimsta realybėje. Originalių minčių, kaip lauktuvių, parsivežu iš kelionių užsienyje. Kad ir kur būčiau, visada patikrinu konditerijos parduotuvių vitrinas, užsuku į restoraną, kavinę, paragauju vietinių saldumynų, daug fotografuoju, filmuoju.

– Ar kuriate desertus pagal mamos, močiutės receptus?

– Tradicijų gaminti tortus, kepti pyragus mūsų šeimoje nėra. Vienintelis saldumynas, kurį tradiciškai Kalėdoms kepa močiutė – pelėsinis pyragas; jo receptas atkeliavo iš Lenkijoje gyvenančios giminaitės. Pyragas kepamas iš dviejų rūšių tešlos – vanilinės ir šokoladinės, su sluoksniu obuolių tyrės ir sluoksniu su cukrumi išplaktų baltymų. Kepimo metu baltymai subliūkšta – lieka pelėsį primenantis tinklelis.

– Kaip manote, kas geriausi pasaulio konditeriai?

– Man desertų guru – prancūzai ir italai. Šiais metais buvau Paryžiuje ir atkreipiau dėmesį, koks įvairus konditerinių gaminių asortimentas: kruasanai, migdoliniai orinukai – macarons‘ai, krembriulė – geltonos spalvos pudingas su gražiai apskrudusia plutele ir vanilės bei karamelės aromatu, o nacionalinio pasididžiavimo – plikytos tešlos pyragaičių, vadinamų eklerais, rūšis sunku ir suskaičiuoti. Italai – neprilygstami gaminant ledus ir desertus. Internete seku kelis originaliai kuriančius konditerius iš skirtingų pasaulio šalių.

– Kokios jūsų šeimos mitybos tradicijos? 

– Turiu nuvilti: nei mano tėvų, nei mūsų su Tadu šeimoje maisto kulto nėra. Mano ir Tado dienotvarkės nesutampa, labai chaotiškos, todėl įsitvirtinti šeimos tradicijoms sunku. Be to, skiriasi ir mūsų skoniai. Nejaučiu poreikio dažnai valgyti mėsą, o jis – tikras vyras: gyvenimo neįsivaizduoja be mėsiškų patiekalų ir bulvių. Jam labiausia patinka tai, ką gamina mano mama, – paprastas, neįmantrus maistas, be gurmaniškų pagardų, ypač nemėgsta įvairių prieskoninių žolelių mišinių. O man patinka eksperimentuoti, išbandyti naujus receptus, atrasti naujus skonius, ypač daug įkvėpimo jaučiu ruošdama salotas. Jei abu turime laisvą vakarą, mėgstame išeiti į miestą ir pavalgyti kokioje kavinėje ar restorane; renkamės tokius, kuriuose dar nebuvome, arba žinome, kad ten maistas skanus. Jei tenka gaminti namuose, ieškau kompromiso, bet dažniausiai darau tai, kas skanu Tadui: karbonadas, kepsniukai, maltinukai, naminiai mėsainiai, įvairūs troškiniai, abu labai mėgstame žuvį. Mano virtuvėje keptuvės nėra – tik puodai ir orkaitė.

– Ar Tadas smaližius? 

– Nėra didelis smaližius, tačiau mano pagamintus desertus valgo ir visada įvertina. Tadas – geriausias ir objektyviausias mano gaminių degustatorius ir kritikas, į jo pastabas visada atsižvelgiu. Pradėjusi gaminti alternatyvius saldumynus nekantriai laukiu jo nuomonės, o Tadas vis delsė – į desertus su cukraus pakaitalais žiūrėjo labai įtariai. Bet, kai paragavo, nustebo: „Kaip skanu!“

– Kokie jūsų pačios valgymo įpročiai?

– Labai mėgstu juodą duoną, žuvį, jūrų gėrybes, o šaldytuve visada turiu kelių rūšių sūrio. Patinka įvairūs: saldaus pieno, kieti, su pelėsiu, ožkų, avių pieno sūriai. Juos dedu ant sumuštinių, naudoju įvairiausiems patiekalams – salotoms, kepsniams, blyneliams, bri ar ožkos pieno sūrio gabaliukus įmaišau į košę. Apskritai man labai svarbi skonių dermė. Ji dažniausiai jaučiasi valgant salotas restorane: kartais atrodo, kad visi lėkštėje esantys ingredientai – salotų lapai, pomidorai, alyvuogės ir t.t. egzistuoja patys sau, nesijungia, nedera tarpusavyje. Priežastis – netinkamas padažas. Jis turi sujungti visus produktus į visumą ir salotoms suteikti konkretų skonį. Esu tirštų, trintų sriubų gerbėja. Pati namuose jų neverdu, bet valgydama mieste visada užsisakau trintos moliūgų, pomidorų su jūrų gėrybėmis ar itališkos minestronės su daržovių gabaliukais sriubos. Tokia tiršta sriuba man atstoja ir pirmą, ir antrą pietų patiekalus. Dėl įtempto darbo grafiko pietus valgau ne visada, todėl pusryčiai man – šventas dalykas. Keliuosi anksti, 5–6 val. ryto, išsiverdu puodelį kavos, neskubu – skiriu valandą įsivažiuoti: valgau pusryčius, tikrinu paštą, sudėlioju dienos darbus. Tai geriausias dienos metas, lemiantis motyvaciją ir gerą nuotaiką. Pusryčiai visada sotūs: granola su jogurtu, avižinė košė arba vadinamieji karališki sumuštiniai. Juos tenka valgyti su peiliu ir šakute, nes duonos nesimato – pridedu visko: salotų lapų, burokėlių, lašišos, sūrio, humuso ir pan. Pabaigoje – desertas. Būtinai!

– Saldumynus valgote mažiausia 2–3 kartus per dieną, kurdama naujus desertus nuolat turite ragauti. Kokia dailios figūros paslaptis?

– Kitaip gyventi nemoku ir džiaugiuosi, kad organizmas mane supranta. Manau, viskas užprogramuota galvoje: jei skaičiuosite gramus, kalorijas, graušite save – tai ir eis į kūną. Valgydama saldumynus aš mėgaujuosi ir nekaltinu savęs. Tiesa, po 16–17 val. nei saldumynų, nei kitų patiekalų stengiuosi nevalgyti.

Leave A Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

x

Pamirštas slaptažodis